Septynios Kurimo Naktys

I
Šimtmecius, tukstantmecius, visa ta prakeikta laika kiek skirta gyvuoti žmogiškajai butybei liesis kraujas ir gims vaikai vardan klausimu ; svarbiausiu ir sunkiausiu . Kas yra Tikslas ? Kas yra Išsigelbejimas ? Kas yra Pasaulis ir kur išsigelbejimas iš jo neteisybes rato slegiancio šimtais tukstanciu skestanciu savo paties mešle gentainiu lavonu ? Kas po velniais , tas žvaigždetas dangus virš musu ?
Kaip noreciau aš , kad nurimtumet jus , mano draugai , nuramintumet savo chaotiškos ugnies rudimentine liekana , kažkieno nevykusiai pavadinta siela . Chaosas ir Tuštuma yra Pradžia ir ši pradžia amžina , gyvuojanti savo neegzistavime nepriklausomai nuo jos pagimdytu veiksmu , substanciju ; savo Vaiku likimu… Ji traukia sau priklausancia liepsna jusu širdyse , o prasigerusios ambicijos , meiles ieškojusios atsako ir radusios tik pinigu sauja , šlove paženklinta svetimu autoriniu teisiu ženklu - kaip traukia ši didžioji Tuštuma . Jusu liepsna užgeso , brangus draugai ir jus praradote žinduoliu statusa tapdami daržovemis po kažkieno ratais - jus ejot ne tuo keliu . Jus ieškojot tikslo ; Tuštuma negali buti Tikslu , tai amžina , nekintanti Pradžia.

Argi vaiko gimimo pradžia tera jo tevu lytinis aktas ? O gal mintys ir geismai sukele ji ? Gal ju paciu gimimas ? Ar visgi Tuštumoje pulsuojanti Pradžios ideja pagimdžiusi šia pirmaprade gyvybes dalele ir palikusi likimo valiai ? Taip , aš noriu , kad jus nurimtumet , taciau ne tokiu budu koki renkates patys ; negalvokit , kad rasit atsakyma i ši klausima tarp mano žodžiu . Tai mano karo su beprasme pilnatve ir tikslais dienoraštis , žmogaus transformacijos istorija važiuojancio kariniu ešalonu i kuri isedo apimtas jaunatviškos tuštybes .
Kas iškyla iš Tuštumos niekad nebegriš i jos glebi , niekados nebeigis josios Amžinybes . Paradoksalu ? Abstraktu ? Demagogiška ? Ar tiesiog nesuprantama ; rinkites tai ka jums lengviausia pripažinti , mano skestantys draugai .
Jus begat nuo Begalybes , stengiates irodyti sau , apginti savo gležna prota mintimi , kad pasaulis perprastas , suvoktas ir klasifikuotas , visas jo alfabetas patiestas jums po kojomis , nuo alfos iki omegos. Isikinkete sau kovos žirga vardu Logos , taciau… Per stiprus priešas . Visas pasaulis yra niekas palyginus su jusu priešu - Begalybe . Ir Logosas klumpa , mina savo raitelius plieninemis kanopomis zvelgdamas savo saltomis akimis , kažkur i prieki . Jis bejegis jus apginti , nes mes patys isveisem sia zirgu rusi - jis begalybes tarnas , priklausantis nuo jos labdaringos jam rankos . Man patinka sios jusu lenktynes , bet ar patinka jums patiems ?
Gretina kažkas Visata ir Begalybe ir skelbia , kad ji pleciasi . Kur , is kur ir kokio velnio ? Kaip gali plestis begalybe ? Sakote gali , taciau ji juk jau ten , kur turetu plestis pagal jusu vargingus teiginius - tai juk Begalybe . Mes pasmerkti , kaip ir bet kuris Tustumos vaikas . Is tamsos i tamsa , is ugnies i ugni ( isdidiesiems be abejo i Amzinybe , mano draugai : ) ) . Kas ? Pabaiga ? Ji nesiskiria nuo Pradzios , Chaosas gimdo Kosmosa , betvarke - tvarka , kurti tam , kad naikinti , ir sikti tam , kad veliau uzaugtu geles . Belieka pasirinkti prerogatyvas… Vienas zmogus gimsta , prasibega trumpa gyvenimo distancija ir mirsta ; argi du , trys , simtas nedaro taip pat ? Argi milijonai nedaro taip pat ? Argi civilizacijos , zvaigzdes , galaktikos kuo nors skiriasi nuo vienos bakterijos , kurios mirtis verta visu kitu kartu paemus ir vadinas neverta nei grasio .
As sustojau ir nebegsiu nuo Begalybes , mano esalonas turi tik dvi galimybes - nuvirsti nuo begiu arba ilekti i pati musio sukuri , kuriam stukso Tustumos siena , Didysis Niekas i kuri atsitrenkus visi zmogaus pavojaus signalai klykia : " Nesuvokiu ! " . As per mazai turiu laiko , kad speciau aprepti jas abi .
Kas tai ? Klaida musu dievybeje - musu prote ? Ar musu galimybiu riba ? Gal tai pati absoliuciausia tiesa musu gyvenime , tos durys , surast kurias ir yra jusu beviltiskas tikslas ? Kaip malonu uzduoti sau siuos beviltiskus klausimus , stebint ikona vaizduojancia zmogaus Dievo poreiki , Dievo valdancio Begalybe . Ir tik jau veliau kilo noras tapti to Dievo dalimi . Zinote , mieli draugai , mano vagone visi zino , kad tas Dievas mums jau po velniu nereikalingas .
Turbut tai turetu buti ta issvajotoji mastymo laisve , mastymo apie nieka . Gyvenimas vardan to kas neduoda rezultatu , net neturi konkrecios spalvos , o tik tvinksi giliai sirdyje , dar giliau uz suknezinta meile . Tai neimanoma , absurdiska , kvaila klykia jusu glezni protai - tai Dieviska mano draugai .
Tustumos filosofija , Nieko ideologija , Chaoso religija . Tai Tamsos dvelksmas , kuris pulsuoja kiekvienoje kuno lasteleje ; Tamsa yra pradas , begalybes esme, o ne Sviesos nebuvimas , kaip kad jus tvirtinate sau slepdamiesi nuo jos prie trumpalaikes lyg gyvenimas zvakes liepsnos vardu… Koks skirtumas , draugai…
As rasau zodzius , sveikinima Visatai :
" Niekas yra viskas , Viskas yra niekas ! "
As stebiu kaip sie zodziai nesami vejo pasiekia visu ausis , visu tu kas jau atsitrenke i Tustuma . taciau tai tetrunka akimirksni , naktis baigiasi ir as nebematau ar labai stipriai iskraipyti sie zodziai pasieke kvailiausius…

O Planeta skriejo . Skriejo beprasmybeje , didziule tamsi mase kartu su mumis ir musu nevilties kuriniais skriejo beprasmyben palikdama uz saves beprasmybe . " As nieko neatmenu ir nenoriu prisiminti " sakau sau vis dazniau , taciau Atminties salto seselio as bijau labiau , nei mirties .
Daugel kas verzesi tenai is kur ateina tie , kurie ateina vardan Tustumos . Niekas negrizo , nors kazin ar kas is ju buvo ten patekes . Taigi , vieni klyke , jog jie zuvo , Tamsa ir Blogis juos surijo , kiti sauke jog esa atrado jie ten zeme Palaimintaja ir kviete tenai ir visus likusius . Be galo trauke zmones tamsi ir niekad nematyta sios Beprasmybes zemes dalis ; trauke juos , gyvenancius mazyciame , pernelyg apdergtame , kad butu Palaimintuoju , lopinelyje .
Aklas senis , kuri galima buvo daznai rasti prie miesto vartu , uztraukes zoles palaimingai porino esa matas tolimas , tamsias platybes . Uzsparde seni . Negyvai uzsparde . Tai buvo taip dazna ir iprasta tarp sio miesto sienu .
Vienas musu prabilo apie tiksla , apie tai , kad jo neturim ir neverti esam , nes esam tik zmones niekingi . Zmones… Kaip be galo ikyriai daznai lemta susidurti su siuo vardu skambanciu , lyg prakeiksmas . O sis " vienas musu " springdamas pykcio asaromis , reke , aukstyn iskeles rankas , kad negalim mes pasiekti tikslo , nes neturim vieno bendro ir teisingo siekio . Kad virstame galviju banda , kuri vercia mezti jos mesla savo pranasus . Jis paklause , tarytum prakeikdamas , argi tai nesuprantama tiems , kurie troksta sujungti mus i vienas dideles ir pilkas smegenis . " Taip ! " ,- jis sauke ,- "As suprantu , jie galbut , kadaise buve pranasai , vienisieji , kurie sunaikine tuos pries kuriuos keliaklupsciavo , patyre kracha , kuomet banda krito ant keliu priesais juos pacius ! "
Tai tares jis uzsimojo kumsciu i dangu , link auksto kalno tolumoje ir tapo baisu visiems , kai suvoke jie kurlink jis uzsimojo . Staiga padvelke saltas vejas ir praslinko Saules veidu sparnuotas seselis . Ir tuomet jis suriko tarytum prakeikdamas ir maldaudamas pagalbos vienu metu , suriko tokiu balsu , kokiu suriks kažkas ateityje isvydes niekinga sausumos lopineli nuo stiebo virsunes ; suriko " - Teve ! " Kai kas netgi zvilgtelejo tenai kur link rode sis beprotis , taciau visi ir taip " suprato " apie ka jiems buvo kalbeta , ko kankinosi jie taip ilgai kepinami sadistiskos Saules spinduliu . Jie ir taip suprato… Pakilo aukstyn bukaveidziu moteru rankos , nusvito prakaitu dvokianciu vyru akys , suriko jie visi " Dievas !? " ir surmuliuodami pasileido link kalno , pakeliui griebdami kas balki , kas vini ar lenta , tam , kad suresti ten sventykla ir atlikti pirmaji zmonijos istorijoje Uzmarsties akta .
Pravirko tuomet jis , pravirko taip nuosirdziai , kaip verkt tegali iszaginta mergaite taip ir nenubegusi i savo pirmaji pasimatyma , del kelia pastojusio ispurtusio debilo . Krito jis i sutrypta ir prispjaudyta aikstes moli ir nebepakilo . Jis buvo zlugimo pradzios sauklys ; niekas negalvojo apie tikslus , apie Pradzia , apie Pabaiga ir visa kita kas taip nepasiekiama ir nereikalinga Atminti praradusiems ir taip baisu Uzmarsties ieskantiems . Jis isdriso prabilti apie tai , isdriso tapti " nebe vienu musu " ir sumokejo uz tai .
Tuomet nebegau as is paskos "Dievo - Tevo" , tuomet as vienas tu buvau , kurie , net nieko nesupratom ir dziaugemes sia netiketa sajunga . Zvelgiau as i ju girtas nuo ekstazes ar siaip bukas akis ir linksma man be galo buvo : visi suprato , o as ne ! Dabar jie jau toli , sie gimusieji , tam , kad stovetu vietoj . Toli , nes sustojo jie ir greit nuslinko zemyn i ta slykstu aikstes moli . Tik tie , kurie grizo is Didziosios Statybos , sake mate kaip kazin kas sparnuotas jiems artejant isskrido amziams…

II

Pesesi visi ir gincijosi . Vieni isminciai teige , kad tai be abejo buvo Dievas - Tevas ir , kad pasitrauke jis suteikdamas mums vadzias vesti didinga Visatos Prota , kiti is kart suriko , kad tik i prazuti ji galim tenuvesti . Galu gale suskilo jie i garbinancius Teva ir slovinancius Dieva ir naktimis musu gatves aidejo nuo kardu perkrikstytu i nauja konfesija padekos aimanu . Tik tu , kurie tvirtino jog isskrido jis velniui i subine ir kad visa si planeta vartosi priklausomai nuo isgerto kiekio , poziuriai ir tiesos buvo visu tvirciausios .
Visi masiskai lauke pasaulio pabaigos , pjove sventikus ir tikinciuosius , valdovus ir pavaldinius . Gimde debilus , nes seksas neisgerus - sventvagyste sioj plukto molio zemej . Drebedami ir jausdami keista mazohistini jauduli jie lauke momento nudobti eilini valdova , lauke atselinancios Mirties sventes ir naujo valdovo , kuris juos uteles , palaizuniskai atkisusius savo tuscias akis , saugotu ir apgintu . Ligi naujos kadencijos , be abejo .
Netgi brangioji mano ir vienintele po liaudies proto purva nardyti pamego ir tempt mane tenais panorus buvo . Atsilaikiau ir baudziamas buvau uz savo atkakluma ; melu ir priesaikom bevertem ar siaip tulzingais zodziais . Atsilaikiau , nes juk mylejau ja be galo - taip zmones bent jau sake . Mylejau… Galbut didysis kelias mano ir sis paseles traukinys lekiantis dykumos krastu ir tapo begimu nuo meiles sios , bekrastes . Mano mieloji , tau zodziai buvo niekas , nieko niekados nereiskiantys garsai , kuomet jie "Myliu" arba "Nekenciu" spalvomis nezibejo . O as tuomet be galo itikejau , kad vardan mus prarastos amzinos palaimos , vardan jos beprasmybes , kuria mes iskeitem i zinojima , mes turim branginti savo zodziu reiksme , ju sventuma , nes juos zinojimas prakeiktas mums ir dave . Uz ji gi mes taip brangiai sumokejom . O taip , brangioji , taves juk ten nebuvo - tu tada ismokei mane atsiriboti nuo to kas juoka autoriui eiluciu siu dabar tik kelia - bendrazmogisku nuoskaudu .
Tariau ne karta tai tau ir neuzilgo isgirdau is sventyklos imta skelbti , kad turejom mes kadaise gyvasti amzina ir tyra ir blogi matyt be galo buvom , kad josios netekom . Ir salia malonaus saves patenkinimo atsirado ir saves plakimas diriguojamas manos tyros ir slyksciai rozines svajones parodijos . O Dieve - Teve - Mama - Velniau ! Niekse paskutinis ! Kodel man taip sunku buvo tarti zodi veltui , kodel tik tuomet as juos tariau kai ju gyvybiskai reikejo ? Taip elgesi kadais visi , kurie veliau vien su savim snekejo . Ir supratau , kodel nebepakilo is aikstes purvo tas vakarykstes dienos sauklys ; supratau ir gailejausi , kad jis nepakilo , nes be galo panorejau atgulti jo vieton .
I visus prakeiksmus , grasinimus ir pykti as tegaliu atsakyti " Tave as myliu…" O brangioji mano , kiek savisaugos instinkto ir kiek slykstaus atsisakymo buvo tavo zodziuose " -As myliu ji ir ka gi man daryti , kad jis ne toks kaip visi… " Vis sunkejo mano meiles laivas nuo siu pagiezos akmenu ant kiekvieno kuriu iskalta buvo " Juk jie visai idomus ir linksmi , nepyki brangusis mano… Tu kvaily prakeiktas ! " Sunkejo ir viena diena skest pradejo , o ir ji pati pas ta isejo , kuris myleti prizadejo . Atsilaikiau ir tik daug veliau as pajegiau pripazinti sau , kad ji gi buvo nekalta del to ; ji gi vis dar liko tokia pat , o as jau sirgau keista liga . Nezinia bauginantis demonas , dvelksmas pirmapradzio tyro egzistavimo , istrukes is uz Dieva ir Teva kovojanciu gretu , pasprukes nuo akiu , kurios turejo sviesti stiprybe ir ismintimi , virto nevilties ir girto malonumo saltiniu ; tas demonas issigelbejes apsedo mane , pasislepe manyje , tarytum as buciau paskutine jo viltis ir tai suvokdamas atstate visus savo ginklus ir vaikiska pykti pries visus ir viska …
O ji sugrizo , ant keliu stojosi , maldavo ir as atleidau ir tikrai ne del sio niekingo jos spektaklio . As nezinau del ko ir kam… Gal pripratau prie skausmo , patikejau jog meile kvepia butent taip . O gal tiesiog man buvo jau i viska nusispjaut .
Ji tapo mylincia , ramia moterimi , siaubingai nirstancia kai uzsimenama apie praeiti ir rodos as galeciau taipogi gyventi ramiai . taciau as jau nebegalejau susigaudyti tarp daugybes "As" ir visame kame ieskojau kazin ko asmenisko , niekad niekieno neapdergto , negalejau pakesti savo gyvenimo virstancio loterija , kurioje kažkas uz mane traukia vien nuostolingus bilietus . taciau ne tai vargino labiausiai - tas "demonas" , tas tustumos ir praeities atsiustas kaltintojas tapo seseliu , kurio as taip bijau ir bijosiu amziais ir nesupras jis ko jo , savo atsvaito , taip kratosi seimininkas… Jis , jis mano Atmintis skelbianti , kad pasaulio pabaiga jau BUVO…
Ta nakti as klausiau saves ar as bijau gyvenimo pagimdytu minciu , kviecianciu atsisveikinti su Gyvenimu ? Ar as bijau Mirties del to , kad nesugebesiu jos bijoti ir laukti po to ? Ar as bijau bijoti ? O gal bijau noreti ?
Ir tada i mano griuvancia irstva atejo liudnu akiu mintis ir jos vardas buvo jos zodziai . Ir pralinksmejusi kalbejo ji :
"- Tu taip galvoji ? Vadinasi tu abejoji ! Tu abejoji gyvenimu , abejoji mirtimi . Taip , abejok ! Ar gali buti didingesne abejone , nei si ? Tai tavo laisves pradzia ; Mirtis tai liepsnos plyksnis , o juk gyvenimas tera sausas lauzas laukiantis karstos zarijos ! Argi neturi pilnos saujos ju , tu priezasciu zarijomis pavirtusiu ir meldzianciu , kad si lauza Mirties liepsna uzdegtum ? Pasigrozek gi sia liepsna , ji tavo , tik tavo . Gyvenimas , Mirtis jie niekas Begalybes akyse ir gyventi niekam kvaila . Tai buk protingas , Begalybe liepsna sia isvys ! "
taciau as ja nutildziau . Taip , zarijos sios man skaudziai degina delnus ir neleidzia kumsciams atsigniauzti ; jos mano spastai . Kaip ziurkes spastuosna pakliuvusios nusigriauzia sau letena , taip ir as pasiryzes nupjaut Gyvenimo savojo siula . taciau mirtis juk niekas lygus Gyvenimui , kurio as dar nesu pilnai suprates .
Tada mintis niuri , pasakius , kad atejo per anksti apsisuko ir isejo .
- Ka gi , kai nemoki rinktis , kai nenori ar tiesiog slyksciai bijai prarasti sau brangias iliuzijas belieka pasirinkti Gyvenima ; juk jis nieksas moka suvilioti savo graziom spalvom , kurios tera tik tam ,kad purva dvokianti pasleptu .
Ka gi , as renkuosi ! O ka as gaunu ? Didingiausia jausma Meile ir jei Neapykanta yra jausmu karalius , tai meile - karaliene ; skaiciau kadaise knygoj kažkokioj… Jie valdo si pasauli , kuriam dauguma tik patriarchata pripazista . O Protas ? Na ne , palauki prote , mano neuzgrudintas kalavijau , kuris skilai kuomet taves labiausiai man reikejo .
Negi tai Meile , si karaliene , kuriai as krauja liejau , asaromis laisciau jos sosto vieta ir jai vienai melstis as norejau ; negi tai ji vercia priimti i mano irstva , ne tik jos valdove , bet ir visus jos pavaldinius , priezastis ir nenuspejamas galimybes . Pavercia mano busta , mano nuosirdumo pili i puosnaus , zvilgancio ir kartu tokio sumenkejusio Baroko rumus . Ir tuomet kreipiuosi as i Neapykanta ir iskeliu kalavija vardu Protas , kapoju galvas pavaldiniams , zudau argumentus ir priezastis , ir mano kovos himnas skamba ! Teisgirsta ji si naktis , kuri bent klausosi manes .
" As sutikau laiminga zmogu , kai meile savaja veziau as laidot . Girdejau as , kaip ismintingu ji vadina , ir dziugesio jo pilnos akys , manosioms , asarom pasruvusiom , tik sleikstuli sukele .
- Zmogau ,- tariau apglebes meiles karsta ,- Neapsigauk , uzmusk tu meile savaja , taves ji kolei neapvyle .
- Taip sneka , tik tokie , kurie savaja jau laidot veza .
- Taip . Taip sneka tik tokie , bet negi tu galvoji , kad as toksai kaip tu nebuvau ? Taip pat dziaugiausi meile , semiau ja rieskuciomis , geriau ja ir atsigerti negalejau . As irgi slovinau tuos kurie prie meiles koju gyvybes savo dejo .
- Bet tu ja uzmusei , ar ne ?
- O taip , bet ji neikalinta siame karste , kuriam tik kunas guli . Antroji puse jos gyva , si smekla persekios mane ir realybej ir sapne , ir mano meiles kapas bus apleistas , nors as suvoksiu , jog myliu ja . Baisu ar ne ?
- O ne ! Tai laime , kad meile amzina , kad jokia jega nenuzudys jos teikiamu dziaugsmu , troskimu ir geismu ,- atsake laimingasis iskilmingai .
- Tai neteisinga , kenteti sia vergija , draskyti sirdi sau , kentet ne tik dziaugsmus igrisusius - kartu ir meiles teikiamus skausmus . Ir velei jai atleisti ; kam ? Tik tam , kad saldziai atsigerus vel pajaust , kad taures dugnas vel kartus ,- as pykcio asaromis palydejau siuos zodzius .
- Bet ar gali but saldesne , nei si vergija ? Ar gali vergas gaut palaima ? Gali ! Ir privalo tas , kuris vergauja sioj vergijoj . Taip , as meiles vergas , ir josios vardas sventas man ; as pasiryzes mirti nesdamas sia saldzia vergo dalia ! ,- giedojo laimingasis meilei giesme .
- Kitu vergiju dziaugsmas tas , kad galima is ju pabegti . Nuo meiles nepabegsi , tu grisi , sliausi , nors vaitosi , jog kest daugiau nebegali , kada tau meile veidan spjaudo , vien tam kad ji veliau buciniais nusluostyt ! Taip tesis tol , kol meiles neuzmusi ; ne , ne tu jos neiveiksi ji kaip vampyras is karsto kelsis , taciau tu busi laisvas . As pavargau , zmogau po bucinio vis skaudu antausi sutikti ,- snekejau as i duobe karsta leidziant .
- Tu nesuprasi , gedulo apimtas vyre , kas meile tavo is tikruju buvo . Tai buvo meile sau !
- O ne , nesi toks ismintingas . Argi as ja uzmuses buciau , jei nemyleciau jos taip stipriai . Juk visa laika kersiji labiausiai tam , kuri myli , nuo jo stipriausiai skauda . Ir koks zmogus turetu tiksla uzmusti meile SAU ; tuomet lengviausia nuzudyt gyvybe .
- Uzteks man gedulo klausytis ,- susuko laimingasis ,- Mane manoji meile kviecia , lik sveikas duobkasy ! ,- surikes jis nubego .
O as kasiau ir asaru daugiau nei grumstu krito . Ir uzkasiau , ir kapa si apglebes raudojau , sirdis kol nesustojo . Girdejau kaip laimingasis meile dziauges… Kuomet as pakilau , apsipratau kuomet su sirdies akmenines savo neiprastu salciu , ir ora eme traukti plauciai negyvi , kuomet kapas jau zolem uzzele , isvydau tai ka pamatyt nesitikejau - laimingasis savo Meilei duobe kast pradejo…"

Na stai pavargus jau ranka ir kalavijas skilo , mano irstva krauju uzlieta primena ziaurius viduramziu laikus . Ir velei reikia sauktis kažkieno pagalbos , kad siuos neapykantos galios zenklus ismezt is mano busto… Neverta , esu labai pavarges , suzeistas labai ; juk as atkandau siek tiek Gyvenimo ir pamaciau , kad tai tiesiog supuves rojaus sodu obuolys . Geris , blogis ir visa kita nuo dualisto altoriaus ; vertes kuriamos zmogaus . Religine neapykanta niekur nedings , nes musu dievai - musu Protai pastoviai kausis del vietos Panteone .
Man nesvarbu… As rituosi po velniu ir galit issiskerst del savo "dangisku" sostu . "Geriau valdyti pragare…" Cha , cha ! Ir ka gi , man belieka kurti , kurti savo blogi , savo geri , savo gyvenima ir savo mirti . Menkinant kurti ; kiekvienas kurejas menkina savo kurini - tikras kurejas , o mano draugai . Kai kas tare "Tai kas daroma is meiles , daroma anapus blogio ir gerio" . O kas daroma anapus meiles?
Na kurgi tu nihilizmo pasiuntiny , mintie liudnom akim , taves dabar man reikia . Iskelkim puota , sokim ant manojo gyvenimo kapo , dauzykim kurini po kurinio vien tam , kad sukurti dar geresni . Valdyti ji , ta kurini , o nesimelsti jam ; toks turi buti tikslas gyvenancio , to kuris susitaike su sia liga plintancia lytiniu keliu - Gyvenimu…
Taip , tau patinka kankinti mane , mintie liudnom akim . Kankink ! Mesk ant mano apnuogintu nervu kuo daugiau tu zariju , mano delne kadaise degusios uzgeso nuo beprasmiu asaru ir kraujo . Ateiki pas mane netiketai , nelauktai , kad nespeciau as ilysti i sarvus besislepdamas nuo pragarisko skausmo . Ir gal as neistversiu , bet kelkim taure pirma ir tosta skelbkim , neleisk man blaiviai apsizvalgyti aplink ; nenoriu , kad gyvenimas priverstu mane nusilenkti jam ir istarti " Aciu.."
Tai buvo sunki naktis kaip ir bet kuri kita PIRMA naktis ; stai rytas breksta ir pagirios po isgertuviu su mintim liudnom akim , jau siepiasi is malonumo . taciau as lauksiu sekancio saulelydzio , tam , kad vel prasieiti bedugnes krastu : jis toks keistas , tik tamsoje ji galima isvysti… As jau zinau kur eisiu…

III

Kodel zmogus patyres dvasini skausma bando ji nusikratyti fiziniu skausmu ? Kodel savo , niekuo nekalta ranka kisa i lauzo zarijas , vien tam , kad atkersyti savo niekam tikusiai galvai ? Arba pjauna venas , ar geria acta , gulasi po traukiniais ir taskosi i gabalus krisdamas nuo daugiaauksciu pastatu…
Ir as bandziau . Ir as kaukiau piktindamasis savo kvailu sumanymu , nes nebuvau dar pasiruoses , nes neskaudejo taip stipriai . Tai buvo diena pries pirmaja nakti .
taciau atslinko trecioji naktis ir iškviete skausmo demonus i mano proto sventove . Ir vel as emiau ugni ir deginau sau rankas , draskiau krutine , pjausciau savo kuna . Ne , as nebuvau girtas - dvasinis skausmas prigirde mane be alkoholio . As nejutau skausmo ; fizinis skausmas nereiskia nieko kai uzklumpa dvasine kancia…
taciau as nesuradau tos vietos , kur jis slepesi , tas nieksiskas skausmas pries kuri as bergzdziai kovojau skausmu . Ir tik tada , kai ikaitinta pliena as priglaudziau prie kaktos , as isgirdau kaip jis suriko is nevilties . Ir isgirdau kaip sukliko dar kažkas ; kažkoks mazas monstras….
As nezinojau kodel beprotnamio celese daromos minkstos sienos . taciau ar ne todel , kad pamiseliai vis stengiasi ka nors padaryti savo galvai , lyg stengdamiesi nuzudyti kažka baisaus . As tai supratau isgirdes ta klyksma , to nezinomo , taciau keistai pazystamo monstro riksma . Tai slepiasi galvoje , kiekviename smegenu vingyje , kiekvienos nervines lasteles DNR ; tai zmogaus kancios saltinis , ieskantis nevykusiu iseiciu , kuriantis dievus ir verciantis juos is sostu nauju zinojimu . Ten vyksta amzinasis musis su paciu savimi . Tad negi as esu pamises , mano draugai , kad budamas blaivas ar girtas , pesimizmo dugne ar ekstazes virsunese pradedu nekesti savo kaukoles turinio , noriu isplesti kažka is jos gelmiu ; isplesti ir sunaikinti . Imu klykti " Kodel as ?!!!" , kodel mano prote yra kažkas kitaip , kažko per daug , o gal ko truksta ; kažko kas vercia kankinti save viltimis ir troskimais taip nebudingais homo sapiens , neigti , teigti , vel neigti ir buti amzinai nepatenkintu ? Netgi savimi - savo viespaciu . "Kodel as ?!" rekiu matydamas vel susikaunancias priesingybiu armijas mano musiu iskankintoje galvoje .
"Kodel as ?!!" saukiu atsibusdamas ryte , verkiu siais zodziais vakare ir netgi pasitenkinimo momentais as neistrukstu is sio riksmo gniauztu . Ir netgi NORAS tapti sociu ir buku , aplanko mane , kaip , kad noras pasprukti aplanko kari sunkaus musio ikarstyje . O jis dar smarkiau kankina mane , tas mano DIEVAS , mano PROTAS , mano DEMONAS . Jis megaujasi bausdamas mane uz burnojima pries ji , degina mane dievisko kersto ugnimi . Jis saukia socioms kiaulems :
- Ziurekit bedieviai , baisekites ir piktinkites ! ,- o galu gale aprimes jis atsilosia savo soste . O jo pasiuntiniai ateina pas mane ir paskelbia
- Negi tu stengiesi apgauti savo dieva , savo prota ? Nedrisk !! Jis niekad tau nemeluoja ; jis visad sako tiesa , o tu , zmogau del savo kvailu ambiciju , jausmu , meiliu ir neapykantu ta tiesa iskraipai ir pritaikai aplinkybems . Kenti tu vien del to , nes neigi tiesa , o vietoj jos eini uz rankos vedamas jausmu diktuojamo melo . Nebek nuo proto , kad ir kaip skaudziai jis tave baustu ; jis vienintelis , kuriam tu tikrai reikalingas . Tu vienintelis , kuriam TU reikalingas . Kaukis su juo , irodyk savo istikimybe kovoje o ne susitaikyme…
As isvijau tuos pasiuntinius , ir isdiduma kartu su jais , si nieksa , kuris pastumejo mane juos isvyti . As nebijau , jis sugris . Kur jis desis , sis mano veidmainis draugas Isdidumas , kurio zavi sypsena ir melagingas veidas uzstoja mano dievo - proto veida . O mano isdidume , koks melagingas tu esi , ir tavo broliai ne prastesni veidmainiai . Kiek jus pakeitet zmogiskos istorijos , kiek sugriovet likimu . Nesisiepk patenkintas , tu esi proto priesas , isdidume , taciau visgi mielas man ir artimas kuomet gini mane nuo purvo tekancio pro mane srautu . Net tada , kada susidures su kitu savo broliu ( o moterys , kokie kvaili ir akli jusu "isdidumai" . Ne , visgi tai "isdidumes" ; ) isdidziai uzverti galva , net jei tenka zvelgt is apacios ir tari man : "- Eime is cia , cia nera aukstesniu nei mes !" . O koks puikus tu satelitas , taciau lyg kojotas rydamas vilku palikta maista , nesisavink medziokles garbes . Tu tiek kartu ivedei mane i aklaviete ir vis vien as megstu tavo klastingas akis .
Sia nakti as supratau mano dievo suteiktas nuostatas . Ir as pasilenkiau virs bedugnes , jos krastas virpejo po mano kojomis ir surikau is visu jegu . Rekiau siuos zodzius , sau , nakciai ir begalybei , kuri matyt turejo iskrypusi jumoro jausma suteikdama man gyvenima :
- As neigdamas visa , kas vercia zmogu begti nuo amzinybes , nuo tikro suvokimo to , kad nieko nera tikro ; visa kas vercia myleti zmogu vien uz tai , kad jis nori tos meiles ; viska kas vercia prota dirbti tusciai ( tai lygu nedirbti , taciau nedirbant apsamanojama , o dirbant tusciai - perkaistama ir sprogstama ) , viska kas turi reiksmes tiems , kurie man neturi reiksmes ; as tuo gyvenu "naikintina" gyvenima !!!
As negaliu mastyti ( tai yra kurti savo egzistencijos pagrindus ) kai kažkas nori buti to bendraautorius. As neturiu savybes jaustis linksmai ar liudnai , kuomet kažkas salia jauciasi analogiskai . As laimingai jauciuosi tik savo irstvoje , kurioje telpu tik vienas !!! ,- po siu zodziu bedugnes krastas vos neissprudo is po koju .
Giliai ikvepes deguonimi i smegenis tvoskianti ora as vel surikau :
- As sergu nepagydoma liga , kuri persiduoda genetiskai is praeito gyvenimo . Kuria galvijai ir kiti ukio gyvuliai vadina pamisimu , o religingesni - "apsedimu" . As zinau , kada as pasveiksiu - niekada! As jauciu simptomus , taciau nemanau kad jie kenksmingi ; ar gali buti kenksmingu simptomu gyvenimas , jei ji tokiu vadina mirtis . Ir as pazistu ta "setona" , kuris apsedes mane , zinau to demono varda ir nenoriu isvyti jo lauk !!!
Ir atsikvepes dar karta , as spjoviau paskutinius zodzius i nakti ( nesupyk Naktie ) tam , kad apspjauti miegancius . Gal prabude ir pajute skreplius ant veido , jie greiciau puls apsivalyti …

Man nebuvo sunku iseiti . Man nebuvo skaudu , nes nebeturejau nieko artimo ka galejau prarasti , nieko kas neisdristu pakelti rankos pries mane kaip , kad as palikau juos nuzudytus pakeles griovy . Kas zino kaip sunku yra bristi per puru smeli , tas zino jog nesvarbu nuo ko jis sudreko - nuo vandens , asaru ar kieno nors kraujo , svarbu , kad eiti tapo be galo lengviau . As isejau , naktis buvo be galo zvarbi , lietinga ir pikta ir zaibai tarytum tare , to aklo senio prie miesto vartu , kadaise tartus zodzius :
"- Sunau , toli , toli , bet kurioj pasaulio sio saly , pacioj slapciausioj ir aplankomoj dazniausiai vietoj plyti paslapties pasaulis . Ten teka upes trys , jos nesa laime , uzmarsti saldzia ir nesveika , ten niekam nieko nebestinga , ten niekas nieko nebesiekia , nebeiesko . Tik plaukia pasroviui i nieko niekad nematytas upiu ziotis , i jura niekad nematyta , i nepajausta vandenyna… Visi ten eina…"
As miriau , tapau kažkokiu persirpeliu ar perpuveliu siam pasauly ir as isejau ieskot salies kur busiu as arba pabaisa ar sventasis . Kas nors paklaus manes is kur as - is niekur bus atsakas geriausias .
Sia nakti bedugnes krastas praplatejo ir as galejau nuodugniau pazvelgti i jos gelmes . Buvo saltis… purvas… mire medziai ; jie mire man nuo pat vaikystes ir kai isvysdavau pavasary juos vel prazystant , lyg siol galvoju - jie meluoja . Isvydau spurdancia gyvate , kuri stengesi paciupti sau uz uodegos . O gal jau ir paciupo . As norejau pamatyt daugiau ; gal tai kas issiris is sios gyvates kiausinio… Galbut naujas Begalybes pokstas…

IV

Praejo kelios ziemos , pavasariai ir visa kita kas taip budinga Laikui ir stai ruduo jau lietumi raize mano pavargusi kuna . Sioje dykyneje reikejo rasti priebiega , nes naktis turejo but gana zvarbi . Naktis , ji vis dar priesaky ir rodos niekad neateis . As pameginau uzsimerkti ir apgauti ir apgauti Diena , pameginau galvoti , kad naktis stai jau atejo . Bet veltui stengiausi apgaut save , matyt nemyliu dar nakties taip stipriai , kad galeciau ja kaip koki demona iškviesti . Belieka tik prigult sesely kokio krumo , nurimt ir laukti . Man visad patikdavo nieko neveikiant slampineti kadaise po savo soda ir pilstyt smeli is delno i delna . Sedeti ir tyleti, o gal kalbeti, bet jei ir taip, tai be galo tyliai. Tyleti ir sekti akimis Saules skestancios uz horizonto taka, kramsnoti pirsta ir net neisiklausyti i tyla, o tiesiog visiskai nereaguoti i ja ir tuo paciu megautis, megautis tuo, kad galvoje tuscia.
Tuomet Saule skesta be galo greitai.
Kaip gera budavo taip nurimti, lyg suleidus i vena pragariskojo eleksyro, pasprukti nuo savo amzinai pikto proto, uzdaryti ji i jo paties narva. O po to sypsotis, iseinanciai Saulei beprocio sypsena.
Kaip tai buvo lengva. Dabar nebesugebu to, turbut isseko sio nuostabaus sugebejimo saltinis manyje; gal neliko to ka uzrakinti tam narve. Minciu per daug, tokiu sunkiu, bereiksmiu ir beveidziu lyg kekses ar sventieji. Atsiminimu, isvadu tiek daug, tarytum tinklan pakliuve surus ir sleiksciai glitus kaip pati ju motina jura, akmenys; sis mano "kraitis" stabdo manaji laiviuksti.
Tik sapnuose galiu as pailseti; ten as matau svelnias vaikystes pasakas, kurias mano pazeistas protas apgaubia iskrypimo skraiste. Naivias viltis ir meiles paukste tyra, kolei ji pavargus nuo saldaus suokimo isrinktajam, kam nors kitam ant peties nenusileidzia.
As klausydavau ta tyla ir suprasdavau ja ir zinai piktas ir arsus lietau, ji kartais, net pradeda spengti ausyse, kuomet varginantys garsai tampa tolygus prisiminimui…
As laukiau Nakties ir galvojau apie zmogu, kuris lydejo siandien mane kelyje. As stengiausi prisiminti jo sielos spalva, pamegau si uzsiemima kuomet praradau savaja, taciau tegalejau prisiminti jo zodzius.
O Viespatie, kaip butu gera jei tu egzistuotum, tuomet galeciau as be melo krislo tarti: " O Viespatie, kaip jis kalbejo!" Jis zinojo ka nori pasakyti ir netgi jei niekas jo nesuprato jis pasake tai ko trosko.
Kalbejo jis kaip kalba zmogus suvokes visu tarpusavio kovu ir meiliu priezastis, pasekmes ir eiga, kaip matantis ir vaisius ir saknis. Ir netgi jei kadaise nuosirdus meginimai atrasti priezastis Pasaulio ir zmogaus veiksmu, knistis po uzdraustus purvynus, buvo uzgniauzti ir galu gale virto instinktu, bejausmiu mesininko kapanojimusi po zarnyna, netgi tuomet jis nemelavo. Sau.
Jis duso, duso ne kaip po vandeniu esantis ir ne dumuose skestantis. Sios beprasmybes planetos pojucius, malonius ir slykscius perprates ir patyres, jis klyke is nevilties ir prase, melde Amzinybes leisti jam patirt juos vel ir vel, paragauti ju pirmapradzio tyrumo. Beprasmiskai verke kaip vaikas suprates, kad ikritusio bedugnen zaislo nieks nebepaduos, nes is paskos nuskriejo ir ji jam tieses tevas.
Tai ciniska, juokinga? Eik po velniu, piktas ir arsus lietau !
Jis sake, kad as taipogi dustu, jis tiese veidrodi, kad as galeciau pazvelgti i savo melstanti veida. Jis dziaugesi ir suoke, kad nerandu jegu iseiti ir pasineriu i si jausmu alkoholizma. As vienas tu, kurie bijo mirti pacia kilniausia sio zodzio prasme, taciau mano kepenys jau irsta ir sis alkoholis jau nebegali buti dziugesio priemone tauria.
Jo akys svytejo beprotiska viltimi ir as issigandau ar mums beeinant jis neisprotejo kartais. Jis kibo man i atlapus ir reke, kad spjaus i veida man jei tarsiu as, kad perpratau savus jausmus, jis purte man pecius ir patiket maldavo, kad dabartis tai joks ne sapnas, o ratas riedantis ta pacia veze.
Jis kaip laimingas suo lakstyt aplink pradejo ir verke dziaugsmo asaromis sakydamas, kad toks laimingas, jog mane sutiko. Jis klyke prakeiksmus dievams, jausmams, viltims ir idealams ir vien tik Laisve slovinti pradejo. Laisves pranasais mane ir save vadint panoro. Jis kviete kautis su Gyvenimu beprasmiu ir Laisve skelbt pasauliui, kovot uz si vieninteli ko verta ideala.
Tuomet as neistveriau ir kirtes jam kumsciu, surikau i jo kruvina ir nustebusi veida:
- Laisve?! Tik neminek man sio vardo purvino ir puosiancio neegzistuojancius dalykus! Kokie niekingi tesat kirminiuksciai visa gyvenima kovojantys uz savaji menkaverti As. Jus norit ibrukti savo "laisve" jus varzancioms aplinkybems, asmenims ikunijantiems simtmecius gimdymo kanciu ir asaras prie silto zemes kauburio. Jus norit ismelsti savo Laisvei vieta ju pasaulyje, kuriame ji bus nedaugiau nei uzkratas. Jus rengiat vaidinima, menkaverte tragedija, ar girdi? Taip, tragedija, niekinga ir banalia, niekam tike kirminiuksciai!
Ir jusu priesai, tie "laisves" draudejai, cepsi spoguotomis nuo melo lupomis stebedami si jusu surengta farsa, kuriame atliekat pati kvailiausia vaidmeni.
Kaip galima uzdrausti laisve? Kvaily niekingas, kaip? Kaip laisve gali tilpti i kažkieno narvus, spastus ir grandines? Tad kaip tuomet ja galima atkovoti idiote? Tu perskaityk tuos milijonus knygu Laisves vardan rasytu, pazvelki i akis pakaruokliu, narkotiku vergu ir pozemy supuvusiu vardan tos prakeiktos laisves ! Ir ar suprasi tu ka nors, ar jus visi ka nors suprasit? Gyvenimas negali buti laisve, o ir mirtis nera net keliu i ja - tai tiesiog nuobodi kasdienybe. Pritartu man kiekvienas is nevilties persirezes venas jei tik prabilt galetu.
Laisve negali buti laisve myletis, laisve uzmusti ar laisve gimdyti, laisve kalbeti, tyciotis, juoktis. Visa tai ta pati kasdienybe, dar banalesne nei mirtis. Pareiga, nuodeme, teise; kasdiena besikeiciantys vietomis zodziai.
Draugai brangieji mano, netasyti idiotai, jei jus dar girdit. Laisves nera, ji mums nepasiekiama. Mes karksim jos varda kaip, kad karksim meiles, zinojimo, tiesos vardus, taciau puikiai zinom, kas yra neapykanta, bukumas, melas ir keturios sienos i kurias taip patogu dauzyti galva, slakstyti savo krauju vardan utopijos.
Tu buvai teisus tai ratas riedantis ta pacia veze. Nesvarbu kaip vadinsis sio vezimo ratai - meile, neapykanta, bukumas, ismintis; jie rieda to pacio meslo vezti.
Tu neprikelsi manes, o ne - velu! Juk pazinau tave, mintie liudnom akim, prikelt mane tu nori, kad sie sunkus ratai suknezintu mane; o ne! Man dabartis tai sapnas dvokiantis, sunie! Sudie!,- ir duriau jam peiliu i pacia sirdi ir krito jis purvan krauju pasruves. Tik tuomet ji is tikro pazinau, purvan jis karta jau kadaise krito ir maniau jog nebepakilo. Kaip izvalgumo man pristigo! kažkas nudet turejo si amzina nevykeli, turejo…

Na stai Naktie, matau jau tavo skraistes krasta, o gal as visgi Diena apgavau? O, kaip seniai as nieko nesapnavau…

V

Aš toks gražus, toks mielas, toks saldus
Turiu sparnus, kardu ištiesintus dantis, parduota siela
Nemoku lažintis, bet megau gražintis
Rytais aš ka darau?
Dazniausiai keikiu Diena…

Šiandien man perbegt Diena reiks
Lyg mušio lauka ikaršty skerdyniu
Žadejo duot medali sidabrini
Žadet žadejo ir auksini, ir kauša dideli degtines
Nekeikiu Dievo - jo nera
Nes vakare negausiu, net medinio

As toks naivus, bailus, bailybeje drasus
Kaip suo as piktas… Pazinojau viena
Juk as bijau netgi pazvelgt i Diena
Bijau suvokt, kad Dievas nebaisus
Suvokt, kad niekas net nepradejo tu karu
Karu, kuriuos as pralaimejau savo siela…

…sia Nakti as ilsejausi; as ne Dievas. As neturesiu laiko veliau…

VI

Is Tamsos isgirdau balsa. Tas balsas tare, kad kažkoks kvailys sukure Prota. Po to girdejau kita balsa sakant, jog kažkoks menininkas sukurt megino Laisve, bet ji nudure pakeles plesikai. O dar veliau uzkimes trecias balsas, tare, kad sukure Kancia.
As isiklausiau. Tylu…
Ir tuomet surikau i Nakties tamsa:
- O kas yra geriau? Ar protas, kuris kencia, ar protas kuris pampsta apatijos ir kvailumo taukuose?
Pirmasis balsas pravirko, o uzkimusysis nusikvatojo, skardziai, lyg griaustinis.
Verksnys prakukciojo, kad kvailys kurejas norejo ramybes Protui, tas kuris kvatojo susnabzdejo, kad greiciau amzino atilsio… O gal mirusio vaiko gimimo? Jo zodziai man patinka; jie patinka visiems tokiems kaip as.
As stebejau save, savo niekinga atskaluna besigincijanti su tais dviem balsais naktyje. Kuris inirtingai tvirtino verksniui, jog meile ir ismintis yra ne proto, o proto kancios vaikai ir riejas tarpusavyje kaip tikri broliai ir seserys. Ir roju savaji jis-as panoro dabinti butent jais. Kas gi sukure Prota? Kas gi sukure Kancia? Kas snabzdejo tamsoje? Ka gi visi draugiskai galime apkaltinti?
Tamsoj tu ju nerasi ir negi tau-man tai dar vis neatsibodo? O sviesoje ieskoti net nemegink; toje plotmej kurejai negyvena. Sviesa tai uzbaigta stichija. Radau tamsoj tik keista uzdara rata ir net nustebau, nes negalvojau apie tai kas slepesi sioje Tamsoje. Tame rate Tiesa nera Laisve, nes Tiesa reikia teigti norint, kad nors kokia jos realumo iliuzija imtu egzistuoti. Tai kas neigiama nera Laisve, nes tai taipogi meginimas patvirtint realuma, o gal tai gali buti Tiesa? Sio rato vidury ant stipinu nukryziuota sukosi keista liudnu akiu dvasia ir ji nescia ir greitai Isminti gimdys. Gal Ismintis vis del to nutyles savaja netariama Tiesa, gal ratas suskils. O Ismintie, nesusidurk su Meile, savo sese alkana ir neissakys savos tiesos jai i akis.

Bedugnes krastas suspaude mane savo gniauztais ir man belieka tik sedeti galva rankom pasiremus; nera kur zengti. Aplink tamsa, tamsa, tamsa ir as zinau, kad tai nera amzina Naktis. Tai tik naktis, kaip ir ta kuri pries tai buvo.
As ikalintas ant Bedugnes krasto ir si naktis man taps amzina, ji amzina pavirs, net pastebeti nesuspesiu. Pasaulis gabalas po gabalo suskilo ir bedugnen nudardejo; o gal as ant kokios nezinomos virsunes uzsiropsciau. Kas zino…
As pasiilgau pirmos Nakties, jos grynumo ir tyrumo, kuomet zvaigzdes klykavo tolumoje naujagimio riksmu. Buvo tylu ir gera, tik idiotas tegali pasakyti "Is pradziu buvo zodis". Is pradziu nebuvo nieko.
As matau is sio savo boksto, mano "dangisko" kalejimo, kiek visko nereikalingo liko uz nugaros, ten kur kadaise buvo bedugnes krastas, kur kadaise stovejo manasis "kalejimas" vis keiciantis savo vieta.
Taip, zinoma ten stovi ir didingi sedevrai, ir niekam tikes farsas, ir Meiles kapas, ir Dievo sventykla. O tai kas siuksles, tai siuksles likusios po statybu; liekanos sio didzio manojo kurimo. Atrodo jos klaikiai, taciau man nusispjaut; jas isgraibstys tie kurie nieko vertingesnio nemate ir neturi.
As grisiu i pirmaja Nakti , i jos nekaltybe, kuria as gyvuliskai atemiau. As grisiu nes praeitis neegzistuoja nerealiam pasaulyje; teigti, kad sis pasaulis, si bedugne, as galu gale yra realus butu dar nerealiau. Juk norint realybe isskirti, apibrezti konturu ryskiu reik realu daikta po ranka tureti. Stai dar viena nelemta Begalybes forma…
As noriu grizt i pradzia, toliau nuo realybes, kuria sukure mano paderme, negi tik mirtis mane paslepti gali nuo sio verdancio lietaus ir uz rankos tolyn nuvesti. Tik Iskrypimas gali buti laisve; ne taip suprantat jus mano zodzius, mieli draugai - norint tapti laisvu nuo savo padermes reikia panirti i pati didziausia iskrypima. Reikia tapti ne-zmogumi.
Toli, toli, bet kurioj pasaulio sio saly, pacioj slapciausioj ir aplankomoj dazniausiai vietoj… Ten kur teka upes trys… kur nieko niekam nebestinga… nieko nebesiekia, nebeiesko… tik plaukia pasroviui, plaukia atgalios, kad kancia nuolankiai priimti. Dabar as jau zinau, kur tos upes trys srovena, as jau zinau kaip atgalios, kancion nebesugrizti. Reikia paciam bedugnen zengti, ten kur gyvates sukasi verpetais ir kristi, kristi, kristi…
As pats sukuriau savo blogi, geri, pasauli ir jo istatymus, nes pagal senuosius as jau buvau tapes didziausiu recedivistu. As susikuriau budus bendrauti su jausmais, giesmes slovinancias prota ir dergiancias ji pamazgomis. Ir jei turiu jegu ir valios visa tai sutrypti ir isbarstyti po Begalybe, kas tuomet as esu ? Kas as? Magas? Dievas? Ar tiesiog Pamiselis?…
Ne! Tik ne Dievas. As rumas Dievo, aš Dievo savojo Sventykla, kuri taip daznai virsta sandeliu. Manyje yra tas altorius ant kurio plaikstosi dievybes liepsna, ant jo aš savo Dievui aukoju ir ant jo aš ji izeidineju. Kas man trukdo atsisakyti sios igrisusios tarnybos sioj sventykloj, sio plysiu sienose kamsymo. Gal tos paslaptingos upes ir nesa tolyn nuo sio fanatizmo…
O mano Dieve - mano Velniau. Mes esame tokie nereikalingi ir nenorintys buti suprastais ten, kur sekunde talpina civilizacijas. Kai sakom zodi sekundes gyventojams, jie skliaute isvysta raide Alfa - pradziu pradzia (daugiau sekunden netelpa) ir pamaldziai suklaupia laukdami pabaigos - Omegos…
Gal tik dulancios civilizaciju liekanos isvys pilna musu tarta zodi: A-P-O-K-A-L-I-P-S-E….

As sedziu cia laukdamas bugnu tratejimo skelbiancio egzekucijos pradzia, skelbiancio jog Saule greit pakils, sedziu sukures sau Meile ir Isminti, Blogi ir Geri ir daug kitu vertybiu; velniop man reikalingu.
Kur tas verksnys? Kur tas realybes kurejas, kur tas molio lipdytojas? Kur JIS ?! Tegul saugojasi, nes jo realybe jam gerkle ir pergraus.
Daugiau niekas nebeturi reiksmes; sia nakti, kuomet man prasidejo Amzinybe, niekas… Ir jei kas siaubingai panoretu mirti ir persipjoves venas, isvydes Mirties alkanas akis, beprotiskai uzsimanytu gyventi - tada jis suprastu kaip gyvenau as…

O gyvate vis gaude savo uodega, gaudo nepailsdama ir gaudys ja per amzius, amen…

VII

…ir perkirto Jie Didziojo kuna pusiau ir sukure Zeme ir Dangu savaji, o is Jo Kraujo sukure savaji zmogu… ,- tyliai ir besityciojanciai snaude, spjove i viska kalnai, klausydamiesi siu Sapno tariamu zodziu ir tik ryto saule trumpam isgasdino juos; ar tik nesprogs ju apledejusios virsunes nuo spindulio karsto, gyvo ir pastoviai pikto…
…ir krito zemen Fajetonas atnesdamas karsti, mirti ir sviesa… ,- ciniskai sypsojosi Saule nuvydama urvan uzsilikusi nakties gyvi.
…ir nusidejo Angelai isvyde zemes dukru grozi ir nuzenge i zeme pasmerkdami save amzinoms kancioms… ,- snypste inirse rasos lasai, priversti slinkti zoles stiebu zemiau ir zemiau, kol neisnyks vis labiau kaistant dangui.
…ir atejo is Dangaus, is Rojaus i Chaosa ir Pragara, is Amzinosios Tamsos svytincios zvaigzdziu deimantais… ,- svokste Saule, tarytum vis labiau girtedama ir linkdama artyn horizonto.
…atejo i zeme sukiles Protas, nes nebuvo pazines jis Kuno ir prarado jis viska, nes panoro paties zemiausio ir vienintelio… ,- israse skliaute paraude debesys.
…ir selo Jie, draske, plese, prievartavo si bekrasti juos isdavusi pasauli. Jie bego nezinodami kur ir nuo ko panoro begti… ,- kikeno, zvilgsniais palydedami perpykusia, skestancia Saule, nakties gyviai.
…ir Krauja savo sventa derge, kaip suderge kadaise Prota. Ir selo, Kruvina ir Juoda spalvom pasidabine, jie visad trosko sugrizt i savaja Tevyne… ,- gailiai porino vis tamsejantis dangaus krastas.
…pamirso Jie savaja kilme, Kalnu ir Saules, ir rasos lasu girdet nebemokejo. Sparnus savus supude ar Dievams moliniams juos pridejo. Nebemylejo Zvaigzdes, nebeturejo vilties. Jie mire pirma karta nebijojo ir nesuprato, bet tie kur juos laidojo venas sau pjove… ,- tylejo vis ryskesnis Menulio veidas.
…ir nuzenge Jie ir mire purve, pavirto Dvasia, pavirto Krauju, Gyvates Jega ar kunu gasliu. Ir vis dar kažkur mumyse jie klajoja… ,- Mes esam krite Angelai… tylejo dienos palaikai…